Ką tik tapau diplomuota Liutauro Čepracko kulinarijos akademijos absolvente. Tai buvo dviejų su puse mėnesių, dešimties užsiėmimų kulinarijos kursai pradedantiesiems, vykstantys jo restorane „Gastronomika“, o šis, beje, išrinktas geriausiu Lietuvos restoranu 2017 metais.
Esu lankiusi ne vienerius kulinarijos ir konditerijos kursus tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, kuriuose įprasta susipažinti, o organizatorius domina, ko iš pamokų tikimasi. Tik ne pas Liutaurą Čepracką! Jam nerūpi, kas jūs ir kodėl atėjote. Aš, be prisistatymo ir priimtinų malonybių, visų pirma, tikėjausi gaminti. Deja, kursai prasidėjo nusivylimu, nes mokymų koncepcija – stebėti, kaip dirba meistras, žymėtis pastabas ir gamybos proceso eigą bei bandyti viską atkartoti namų virtuvėje, o ne kursų metu. Šia prasme žymusis virtuvės šefas atima iš savo mokinių vieną iš pagrindinių pojūčių – maisto lytėjimą. Tai kartu ir unikalu, ir labai drąsu. Iki šiol jaučiuosi šokiruota ir nežinau: piktintis ar pasitikėti diplomais, sertifikatais ir aukščiausio lygio apdovanojimais įvertintu savo srities profesionalu. Norint tokiu būdu kuo daugiau išmokti reikalinga stipri asmeninė motyvacija ir valia. Taip pat reikia skirti ir nemažai laiko. Ne tik maisto gamybai, klaidų taisymui ir kartojimui (kai lieki vienas su receptu prieš akis, kažkodėl viskas, kas atrodė lengvai įveikiama Liutauro Čepracko rankose, tampa produktų gadinimo valandėle), bet ir produktų paieškai, nes dalies jų didžiuosiuose prekybos centruose tiesiog nėra. Taigi, jei sugalvosite tobulėti kulinarine prasme, būkite rimtai pasiryžę įdėti daug pastangų. Na ir šiek tiek pinigų. Kursų kaina – 1000 Eur. Beje, „Gastronomika“ internetiniame puslapyje neminima, tačiau mokėti (buvo) galima dalimis.
Kursai pradedami trumpu įvadu apie peilius, jų tipus, galandimą ir priežiūrą bei pereinama prie padažų gamybos. Kai sužinojau, kad kulinarinių kursų metu nė neprisiliesiu prie maisto, žlugo ir antras mano lūkestis – patobulinti pjaustymo įgūdžius. Kaip tai daro maestro stebėti buvo, žinoma, įspūdinga, tačiau pačios peilio valdymo (ne)talentą teko lavinti namuose. Privalau užsiminti, kad nei šioje, nei sekančioje kulinarijos kursų pamokoje nepavyks net ir pavalgyti. Mat nuo padažų ir sriubų ragavimo sotus nebūsi. Antra pamoka skirta sriuboms bei prieskoniniams sviestams apžvelgti. Nuo trečios pamokos darosi šiek tiek sočiau, nes gaminamas plovas, troškinys. Vėliau pereinama prie mėsos, paukštienos, žuvies paruošimo. Priešpaskutinė pamoka skirta desertams, kurių buvo net 6 ir nuo kurių ragavimo ne tik širdis, bet ir smegenys apsalo, kas man, didžiausiai smaližei Lietuvoje – daugiau nei priimtina. Paskutinės pamokos metu išsipildė viena iš mano kulinarinių svajonių – gaminti „Gastronomika“ restorane kartu su Liutauru Čepracku. Nors man teko pjaustyti ir karamelizuoti obuolius (vos nepatiriant fiasko) bei vakumuoti lašišą, laimės buvo pilnos kelnės. Ši pamoka skirta bendros vakarienės gamybai, kuria vaišinasi ne tik kartu besimokę kulinarijos gerbėjai, bet ir jų antrosios pusės. Šventiškai nuteikia ne tik bendra vakarienė, prie jos priderintų vynų meniu, bet ir akademijos baigimo diplomas su Liutauro Čepracko parašu.
Žuvies, mėsos patiekalų ar desertų receptai toli gražu nėra viskas, ko ten išmokau. Mus, 8 mokinių grupę, Liutauras supažindino su įvairia virtuvės įranga ir technika, kurios prisireikė ir buityje. Šia prasme kursai dar šiek tiek pabrangsta. Žinoma, patobulėja ir namų virtuvė. Mano namuose atsirado įrankių ir indų, kurie ženkliai palengvina darbą virtuvėje arba suteikia patiekalui ar jo patiekimui estetikos. Beje, estetika kulinarijoje yra labai svarbu ir tam, kad pradėtume valgyti akimis, atrandu vis daugiau laiko ir kantrybės. Taip pat atradau prieskonius, produktus ir jų derinius, kurių anksčiau nenaudojau, o kursų metu juos pamilau ir be jų nebeįsivaizduoju savo meniu. Galvojau, kad nemėgstu kmynų, bet šefo pagaminta antis, kepta obuolių sultyse su kmynais tiesiog abstulbino. Plačiau atvėriau ne tik prieskonių spintelės dureles, bet ir požiūrį į mėgstamus/ nemėgstamus produktus. Žinoma, išmokau ir kelias technikas: nukaulinimo, vyniotinių paruošimo, kepimo druskoje. Kartu daug sužinojau ir apie patį Liutaurą Čepracką, jis mielai dalijasi savo istorija ir patarimais apie… beveik viską. Nuo pat pirmos minutės šefas pakeri savo charizma, įtaigumu ir sugebėjimu valdyti publiką. Visų kursų metu jis yra nenuginčijama žvaigždė. Ne politinės, religinės ar asmeninės įžvalgos man pasirodė įdomiausios, vis tik labiausiai sužavėjo pašnekesiai apie puodus, Hida-gyu jautieną, 80 Eur kainuojančią lėkštę jo restorane (kuri, dievaži, yra tikras meno kūrinys ir kurios, beapžiūrinėdama, aš vos neišmečiau) ar apie tai, kaip kolagenas virsta želatina. Beje, tai, kad geriausiai įvertintame restorane, kur asmeniui pavakarieniauti kainuoja 70 Eur, kepama ant kaitlentės, kainuojančios apie 4000 Eur, keptuvėje, kainuojančioje vos 15 Eur (iš IKEA prekybos centro ), man tik primena, kad ir kulinarijoje galioja mada derinti tai, kas brangu ir pigu.
Dar nepaminėjau, kad pamokų metu 3 – 3,5 valandos tenka stovėti. Nesupraskite manęs klaidingai, aš jokiu būdu nesiskundžiu. Man šie kursai, nors ir su keliais nusivylimais, iš tiesų labai patiko. Aš esu nepasotinama kulinarijos gerbėja ir dalintis savo aistra su tais, kurie kulinarija domisi, bei pačiu Liutauru, kuris tuo gyvena, yra nenusakomas malonumas. Virtuvės guru nenuilsdamas gali kalbėti apie maistą, atsakyti į visus jūsų klausimus apie grilius, termocirkuliatorius, kedro lenteles, gaidžio mėsą, Michelin žvaigždes turinčius restoranus. Vienintelis dalykas, ko reikėtų vengti, tai klausti: „Kiek laiko virti?“ arba „Kiek laiko kepti?“. Į šiuos klausimus gautumėte tokius atsakymus: „Kol išvirs“ ir „Kol iškeps“. Jei nuolat klausinėsite, kuo pakeisti sviestą, kitus pieno arba riebius produktus į mažiau kaloringus ar sveikesnius, jis lengvu rankos mostu gali jus nusiųsti į kursus „Valgyk ir lieknėk“ (jei tokie yra). Iš tiesų, kursų metu ir man susidarė įspūdis, kad „skanu ir sveika“ neegzistuoja. Tokia ta prancūzų virtuvė, kurios mokslų baigimo diplomai išdidžiai įrėminti kabo „Gastronomika“ restorane. Na, o mano virtuvėje nuo šiol išdidžiai kabo Liutauro Čepracko kulinarijos akademijos baigimo pažymėjimas. Gal net ir ne paskutinis.
Liutauro Čepracko galima nemėgti dėl arogancijos, pasipūtimo, lietuviams neįprasto pasitikėjimo savimi, tačiau neįmanoma iš jo atimti Dievo dovanos bei talento tobulai gaminti. Viskas, prie ko prisiliečia jo rankos, tampa kulinariniu šedevru ir tuo, mano požiūriu, verčiau jau didžiuotis nei neigti.
Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, kad prieš pradedant lankyti šiuos ar panašius kursus, svarbu teisingi lūkesčiai. Jeigu dar nesate virėjas, tai juo nei per vieną užsiėmimą, nei per du mėnesius ir netapsite. Šie kursai skirti gastronomija besidomintiems ir savo namų virtuvės šefais norintiems tapti asmenims.
Skanių visiems atradimų ir nenuilstamo poreikio tobulėti!
2018-10-27
