Blind restaurant

2019-04-30
Veiksmas vyksta suaugusiems skirtame viešbutyje „Adam & Eve“ Beleke, Turkijoje
Blind restaurant. Restoranas, skendintis tamsoje. Girdėjau apie tokius, skaičiau, tad kai sužinojau apie šią vakarieniavimo galimybę tik suaugusiems skirtame viešbutyje, kur šiuo metu atostogaujame, būtinai turėjau tai išbandyti! Vienur visiškoje tamsoje aptarnauja neregiai, kitur padavėjai su naktinio matymo prietaisais. Čia, Beleke, pasitiko puikiai matantis turkas, aprengė mus juodais marškiniais, paėmė visą galimai šviesą skleidžiančią įrangą. Žvilgtelėjome į rezervacijų lapą, mes – vieninteliai svečiai artimiausią valandą. „Marškiniai, kad neapsiterlioti“ pagalvojau ir nusekiau paskui padavėją siauru koridoriumi.
Žinojau, kad bus tamsu, bet vistiek nesitiki, kad gali būti TAIP tamsu! Nieko nesimato: nei sienos, nei grindų, nei priešais sukinėjamo piršto, anei stalo. Apgraibom, padedami padavėjo, susiradome stalą ir kėdes. Viskas apgraibom! Kitaip niekaip. Bandau įveikti tamsą, žiūriu įtempusi akis, prisimerkiu… nepadeda. Po kelių minučių kovos akys akivaizdžiai pavargsta, pradeda raibuliuoti ir susigaudyti tamsoje pasidaro paprasčiau tiesiog užsimerkus. Be padavėjo pagalbos nė krust. Mes visiški bejėgiai. Apčiupinėju stalą, randu servetėlę ir tris šaukštus. Nei peilio, nei šakutės. Nesaugu, sako padavėjas. Tikiu. Tiesiu ranką link vyro ir pagaunu jo ieškančią plaštaką, susikimbam ir sėdim. Nejauku. Tiesiog labai.
Įpusėjus vakarienę vyras pastebi, kad dar niekada nėra laikęs mano rankos taip ilgai.
Meniu išsirinkome iš anksto, rezervuodami vakarienę. Pirmas patiekalas: užkandis. Mano salotos su pelėsiniu sūriu, graikiniais riešutais, obuoliais. Sako valgymas tamsoje sužadina kitus receptorius, maistą jauti daug stipriau. Na nežinau… taip greitai dar nesu valgiusi, o iš čepsėjimo girdžiu, kad ir mano vyras skuba. Atrodo, kad ne maistu mėgaujamės, o norime greičiau iš čia dingti. Nejauku. Kažkodėl tamsoje viskas asocijuojasi su siaubu, žiaurumu ir neveiksnumu. Neduokdie, mane kažkas dabar paliestų, garsas koks išgąsdintų, sėdžiu įsitempusi ir galvoju, ar mus kažkas stebi. Pokalbis sukasi apie akluosius. Kaip jiems turėtų būti sunku, kaip reikalinga matančiojo pagalba, kaip jie neišsisuka kojų vaikščiodami nelygiais šaligatviais ir kokia Dievo dovana yra regėjimas!
Vynas šiek tiek nuima įtampą. Valgydami pagrindinį patiekalą jau sugebame juokauti. Tekšt, girdžiu. Vyrui iškrito jautienos gabaliukas. Džiaugiasi, kad tekšt buvo, kas reiškia, kad atgal į lėkštę įkrito, o ne ant stalo. Juokiuosi iš jo, o pačios kas trečias šaukštas – tuščias. Aš pasirinkau žuvį. Žuvis skani, bet per daug kaparių. Valgau, rūgštu, nenoriu, bet kur juos dėti… Atgal į lėkštę?! 😃 Nežinai, ką dedi į burną, tad belieka kliautis konsistencija ir skoniu. Deja, gali būti jau per vėlu.
Įsidrasiname. Bandome paliesti viską aplinkui, nors iki šiol sėdėjau net neatsirėmusi. Kalbame apie tai, ką liečiame ir jaučiame. Vyrui sakau, kad jis senai tiek daug nekalbėjo. Jis iš tų mažai kalbančių, o čia niekaip kitaip savęs neišreikši… kalbi arba sėdi tamsoje… Paliečiu sieną už savo nugaros ir pasidaro ramiau, kad ten ne kokia tuščia erdvė su kaukolėm💀, tamsoje matančiomis kameromis ar gyvatėmis🐍. Esame nedidelėje nišoje prie staliuko keturiems, vieninteliai restorane.
Prie deserto jau jaučiamės saugesni, linksmesni ir net nusprendžiame vienas kitą pavaišinti. Apsigraibome vienas kito veidus, bet vistiek pataikome į žandą ar nosį, kas atrodo žiauriai juokinga. Nors, atrodo, atsipalaidavome, bet kai padavėjas paklausia, ar dar norime likti ko išgerti, ar jau eisime, mes sutartinai pašokame sakydami „go go“. Vyras it betmenas pats skubiu žingsiu susirado išėjimą, aš įsikibusi į padavėją. Akys sunkiai pratinosi prie šviesos, o į klausimą, kaip mums patiko vakarienė, buvo sunku atsakyti. Nei taip, nei ne. Man tai nauja kulinarinė patirtis, kurią išgyventi užteks ir vieno karto gyvenime.🧛‍♀️